Žmogiškumo pamokos

No Comments »

Važiuoju šiandien troleibusu iš vilnietiško studentų kvartalo į šerdį – autobusų stotį. Karštis tirpdo, saulė plieskia į veidą; pagaliau vasara.
Sulaukiu garsiojo 2-ojo troleibuso ir judu pirminės kelionės link. Niekuo įspūdingoje stotelėje įlipa senučiukė – vilki paprastais drabužiais, nešasi terbelę, ant pečių – kuprinę ir dar gyvenimo mačiusią rankinę. Ir man šis vaizdas buvo toks gražus... Močiutė labai švelniu balsu atsiklausė manęs:
– Ar čia galima prisėsti?
Netrukus suklusau ir per kaukę šypsodamasis ištariau „žinoma“. 
Šios močiutės vaizdas man buvo toks artimas... Kukli, bet nuoširdi senatvė.
Visos kelionės metu mačiau, kad tyliai rymo ir vis užmerkia akis ir svirduliuoja žemyn – nori miego.
Per pandemijos laikotarpį fiziškai ir psichologiškai atitolome nuo kitų. Tai, kad močiutė primigdama rėmėsi į mane, man nesukėlė jokio prieštaravimo efekto – juk reikia būti žmogiškam ir suprasti, kad turėtume padėti vieni kitiems paprasčiausia rūpesčio forma.
Abu išlipome galutinėje maršruto stotelėje. Aš žengiau į stoties pusę, ji – kitur. Linkiu jai mintimis gėrio ir džiaugsmo kasdienoje. Manau, kad kasdien kiekvienas esame to vertas.
Sulaukęs kito autobuso, važiuojančio paprasta Pietų Lietuvos kryptimi, įlipau ir pastebėjau – grįžtame į laikus, kai važiuoja daugiau asmenų negu yra vietų.
Šįkart žmogiškumo trūko – nors kita močiutė garsiai pašiepė vyrą, ant vienos sėdynės palikusį didelį krepšį, esą reiktų ir jai nupirkti bilietą, tačiau asmuo nesureikšmino jos žodžių. Stovintys žmonės irgi nieko nesakė. Moteris tik pridūrė: „Man labai nepatinka, kai žmonės būna nežmogiški.“
Dvi skirtingos istorijos, tačiau apie panašią tematiką – empatiją kitam. O, kad dauguma suprastų, kokia ji reikalinga kasdien. Gyventi būtų maloniau, geriau ir patogiau.


Po tūkstančių dienų skubėjimo

Daugiau informacijos » | No Comments »


Amžinai lėkėme, nežinodami, kur ir kada sustoti. Čia rytas, žiūrėk, čia jau vakaras. Laikas miegoti. Bzzzz. Žadintuvas 7 valandą cypia, jog užteks miegoti, laikas skubti ir, kaip pasakytų vienas politinis veikėjas, laimėti visą pasaulį. Ir tik bac – sustojome ir, ko gero, visgi nenugvelbėme to aukso puodo. STOP! Visi. Ilgam.

Šventinio džiaugsmo belaukiant

Daugiau informacijos » | No Comments »

(Ne)lauktai visi ir vėl sulaukėme didžiųjų metų švenčių. Vos po Visų šventųjų dienos pradėtos žaislais bei girliandomis dabinti eglės parodė, kaip mes skubame gyventi. Tarsi negali būti jokio tylos, susikaupimo intarpo, anaiptol – reikia lėkti. Tai tarsi išblaško, parodo, kad mums reikia dar vieno impulso, už kurio stveriamės plaukdami gyvenimo upe. Tačiau vertėtų stabtelėti ir suklusti – ar viską darome taip, kaip jaučiame, taip, kaip norime patys?

Gyvenimas

Daugiau informacijos » | No Comments »

man sakė
gyvenimas bus gražus
pilnas toks
gyvybingas
nesuteptas
unikalus
bet aš nesiklausiau
sukau mintis šalin
žvelgiau į pievas
laukus
žvaigždes
kvėpavau medžių sakais
mėgavausi žolės kutenimu
lapų ošimu
jūros bangavimu
dariau viską
kad nesiklausyčiau

Tikėjimo ženklai

Daugiau informacijos » | No Comments »

Įspūdinga akimirka iš adventinio koncerto
Būna, likimas pakužda dalykus, apie kuriuos nė nesvajoji. Jis nurodo atvykti tam tikru laiku. Aplinkybė... jų būna daug – darbai, mokslai, draugai, dargi poilsis. Tačiau norisi viską atriboti nuo savęs ir žengti tolyn, ten, kur dar nepažinta, keista, kiek baugu, tačiau vidus sako, jog verta.

Kai gyvenimą palieka artimas žmogus

Daugiau informacijos » | No Comments »

instagram.com, warmfeelingrose nuotrauka
Koks trapus tas gyvenimas... Paskendęs kasdieniuose darbuose vis pamirštu, jog svarbiausia – branginti artimuosius. Kartais ir vienas skambutis ar išlydėjimas į kelionę gali būti tas paskutinis ištartas žodis mylimam asmeniui.

Tėviškėje, kur gaivus vanduo

Daugiau informacijos » | 1 Comment »


Ak, jau Joninės! Tikrai... Kiek gražaus vandens per šį laiką nutekėjo. Bet gal ne tik gražaus? Kaip pasakytų Mačernis:

Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės
Aš vėl grįžau į šešėliuotus, pamirštus namus