 |
instagram.com, warmfeelingrose nuotrauka
|
Koks
trapus tas gyvenimas... Paskendęs kasdieniuose darbuose vis pamirštu, jog
svarbiausia – branginti artimuosius. Kartais ir vienas skambutis ar išlydėjimas į kelionę gali būti tas paskutinis ištartas žodis mylimam asmeniui.
Staigi
liga supurto ir fiziškai, ir dvasiškai. Vakaras. Skambutis. Diagnozė –
insultas. Tikrąjį šoką pajaučiau ne iš karto.
Dar
po 10 dienų gydymo, pagerėjimų ir nuosmukių, deja, liūdna žinia – mirtis.
Begalinio
ašarų srauto metu prieš akis šmėsteli vaikystės vaizdiniai, kai mėgavausi
nuoširdžia bendryste su močiute kaime. Ir nesvarbu, kad mūsų namai buvo netoli
vienas kito – mėgau apsilankyti jos sodyboje, kai tėvai dirbdavo kitus darbus.
Šviežiai
slėgtas, dar šiltas karvės pieno sūris su druska ir kmynais... Nuostabesnio
dalyko iš vaikystės nė neatsimenu. Net ir paprastos keptos bulvės su
margarinu kepiniams tapdavo dienos skanėstu, leidusiu ramiai valgyti ir toliau
klausytis, ką pasakodavo močiutė.
Pamenu,
kartu su seserimi net 3 kartus skynėme skirtingas krapų dalis, kol suvokėme,
kuri iš jų reikalinga maistui. Nuo tada tai aiškiai išmokau.
Pirmoji kėdė virtuvėje irgi buvo mūsų užimta. Ją „okupuodavome“ norėdami aprašinėti laikraščių puslapius. Gal tuomet ir formavosi mano santykis su žiniasklaida. Vėliau, kai pats pradėjau rašyti, ji kaupė viską, ką išspausdindavo. Dabar dirbu tame pačiame laikraštyje...
Pirmoji kėdė virtuvėje irgi buvo mūsų užimta. Ją „okupuodavome“ norėdami aprašinėti laikraščių puslapius. Gal tuomet ir formavosi mano santykis su žiniasklaida. Vėliau, kai pats pradėjau rašyti, ji kaupė viską, ką išspausdindavo. Dabar dirbu tame pačiame laikraštyje...
O
ir šilčiausios močiutės megztos vilnonės kojinės, kurioms siūlus verpdavo
pati... Užtekdavo ne tik mūsų šeimai, bet ir visai giminei, nes močiutė Adelė
niekada neatsisakydavo. Tik kol pajautė, kad rankos nebe tokios stiprios, todėl vienus metus ji tuo užsiėmė masiškai, nes, matyt, viską jautė.
Prieš
dešimtmetį, kai beveik devyniasdešimtmečio būtų sulaukęs jos vyras, mano Senelis,
mirė, ji liūdėjo, bet nepasidavė. Nors gyveno viena, tačiau palikti savųjų sunkiai
uždirbtų, statytų ir prisiminimų kupinų sienų, baldų ar paprastų maldynėlių
nenorėjo. Tačiau teko, kuomet suprastėjo sveikata. Kelis kartus su ja ir vėl
buvome atvažiavę NAMO. Į jos namus. Močiutė verkė.
Niekada
nepamiršiu pokalbių su Adele, kurie trukdavo net kelias valandas. Mes
ginčijomės, diskutavome įvairiausiomis temomis. Man buvo taip įdomu sužinoti,
kaip ji mato analizuojamą situaciją. Sužinojusi manąją nuomonę ji tuojau pat
„atšaudavo“ atgal savąją. O tada juokdavomės ir šypsodavomės. Močiutė nuolat
tardavo, kad ją „aplošiu“.
Žemaitiška
šnekta, kuria ji kalbėjo, buvo įspūdinga. Žavėjausi žodžių turtingumu, jų
tarimu. Paklausus bet kokio tarmiško žodžio ji tuoj pat maloniai paaiškindavo,
ką jis reiškia.
Nors
ji lankė tik keturias klases, nes nebuvo kitokių sąlygų, bet net iki pat paskutinių gyvenimo metų atmintyje
puikiai išsaugojo eilėraštį apie kregždutes, kurį sykį, gulėdama ligoninės
Slaugos skyriuje, išpyškino be jokių pasvarstymų:
„Vai
kregždute, mylimoji,
Kam
tu vėl palieki mus?
Ar
šalelėj tolimojoj
Tau
geriau nei šičia bus?
Pasilik,
miela kregždute,
Po
vargdienių stogeliu
Pačiulbėsi
jau giesmelę
Savo
mielu balseliu.
Kai
iš čia išlėks vaikučiai,
Tai
jau artinas žiema
Grįžo
vasaros saulutė,
Jos
gaivioji šiluma.
Ten
toli per žiemą būsi,
Kol
pavasaris išauš,
Kol
upeliai, sraunios upės
Vėl
ledus kietuosius lauš.“
Ji
mumis visada didžiavosi. Sakė, kad taip norėtų, jog dabar būtų gyvas Senelis ir
visa tai matytų. Aš atsakiau, kad džiaugiuosi, jog tu tai matai ir žinai. Ji
nusišypsojo.
Dabar,
tikiu, viskas bus kitaip. Nebebus tokių smagių pokalbių ar tiesiog sėdėjimo
šalia apie nieko rimta negalvojant. Aš pasiilgsiu Tavęs, Močiute, Tu man buvai
labai artima ir brangi...
