Sulaukiu garsiojo 2-ojo troleibuso ir judu pirminės kelionės link. Niekuo įspūdingoje stotelėje įlipa senučiukė – vilki paprastais drabužiais, nešasi terbelę, ant pečių – kuprinę ir dar gyvenimo mačiusią rankinę. Ir man šis vaizdas buvo toks gražus... Močiutė labai švelniu balsu atsiklausė manęs:
– Ar čia galima prisėsti?
Netrukus suklusau ir per kaukę šypsodamasis ištariau „žinoma“.
Šios močiutės vaizdas man buvo toks artimas... Kukli, bet nuoširdi senatvė.
Visos kelionės metu mačiau, kad tyliai rymo ir vis užmerkia akis ir svirduliuoja žemyn – nori miego.
Per pandemijos laikotarpį fiziškai ir psichologiškai atitolome nuo kitų. Tai, kad močiutė primigdama rėmėsi į mane, man nesukėlė jokio prieštaravimo efekto – juk reikia būti žmogiškam ir suprasti, kad turėtume padėti vieni kitiems paprasčiausia rūpesčio forma.
Abu išlipome galutinėje maršruto stotelėje. Aš žengiau į stoties pusę, ji – kitur. Linkiu jai mintimis gėrio ir džiaugsmo kasdienoje. Manau, kad kasdien kiekvienas esame to vertas.
Sulaukęs kito autobuso, važiuojančio paprasta Pietų Lietuvos kryptimi, įlipau ir pastebėjau – grįžtame į laikus, kai važiuoja daugiau asmenų negu yra vietų.
Šįkart žmogiškumo trūko – nors kita močiutė garsiai pašiepė vyrą, ant vienos sėdynės palikusį didelį krepšį, esą reiktų ir jai nupirkti bilietą, tačiau asmuo nesureikšmino jos žodžių. Stovintys žmonės irgi nieko nesakė. Moteris tik pridūrė: „Man labai nepatinka, kai žmonės būna nežmogiški.“
Dvi skirtingos istorijos, tačiau apie panašią tematiką – empatiją kitam. O, kad dauguma suprastų, kokia ji reikalinga kasdien. Gyventi būtų maloniau, geriau ir patogiau.
