 |
Įspūdinga akimirka iš adventinio koncerto
|
Būna, likimas pakužda dalykus, apie
kuriuos nė nesvajoji. Jis nurodo atvykti tam tikru laiku. Aplinkybė... jų būna
daug – darbai, mokslai, draugai, dargi poilsis. Tačiau norisi viską atriboti
nuo savęs ir žengti tolyn, ten, kur dar nepažinta, keista, kiek baugu, tačiau
vidus sako, jog verta.
Toks buvo mano vakaras Švc. Mergelės
Marijos Ramintojos bažnyčioje, Vilniuje. Atvykau į adventinį vakarą „Po bažnyčios
skliautais“, tačiau iš jo išėjau kitoks. Lyg nejučia norėjosi sėstis arčiau
altoriaus, tačiau nusprendžiau: ne, rinksiuosi kitą eilę. Prisėdau, aplink buvo
likę vietų. Prieš pat šv. Mišias iš dešinės prisėdo moteris, vardu Aldona.
Netrukus pajaučiau, kad kažkas vyksta ne taip – pamaniau, kad ji rauda, tačiau
nieko nepaklausiau. Laukiau.
Pirmasis žingsnis, kuris mus visus
suvienijo Mišių eigoje, – tai bendras susikabinimas už rankų kalbant maldą
„Tėve mūsų“. Artėjant prie šv. Komunijos priėmimo dalies suabejojau, ar esu vertas
ją priimti. Policijos kapeliono Algirdo Toliato žodžiai lengvai pribloškė – jis
pabrėžė, kad mes patys turime atverti savo širdį, palikti joje vietos Dievui,
tik tokiu atveju Jis pas mus ateis. Nusprendžiau stotis į bendrą eilę, tačiau
kaip jis ir minėjo, nėjau šv. Komunijos, o palaiminimo, todėl sukryžiavau
rankas. Ir tą akimirką pajaučiau tokį lengvumą, tarsi visos naštos nugarmėjo
žemyn. Lyg Dievas suteikė naujų jėgų antplūdį, paglostė ir sušildė sielą bei
kūną.
Po šv. Mišių šalia sėdėjusi Aldona
pasakė, jog aš tikrai tikintis žmogus. Jai pritariau, nes suvokiu, kad Dievas
mano gyvenime yra labai brangus, bet truputį nuo jo atitolau atvykęs mokytis į
Vilnių. Ir tą akimirką Bažnyčia, kurioje buvau, tarsi parodė, kad mano tikėjimo
vieta yra būtent ten – be jokios pompastikos, puošnumų, tiesiog gėrintis
paprastumu, kuris suteikia ramybę.
Netrukus po šv. Mišių prasidėjo
adventinis koncertas. Jam pasibaigus su Aldona įplieskėme pokalbį apie
tikėjimą. Ji man savo istorija parodė, kaip Dievas laukia mūsų, kol suvoksime,
kad mums Jo reikia. Moteris pabrėžė, jog mes esame tarsi indai, o Dievas
nusprendžia, kaip juos tinkamai išnaudoti – Jis mums perduoda tam tikrą
gyvenimo užduotį, kurią pradedame vykdyti vos gimę. Tikinčiosios gyvenimo
istorija neeilinė – ją svarbu įamžinti, parodyti, nes tai nuoširdžiai parodo,
kad Dievas į mūsų gyvenimą ateina tinkamu laiku – net ir po 10 ar 20 metų.
Aldona minėjo, kad pajautė, jog reikia
sėstis šalia manęs. Tai irgi tarsi mums suteiktos misijos dalis, kurią vykdome
pagal Dievo valią. Suvokiau, kad ši moteris mano gyvenimui gali suteikti naują
kvėpavimą, įkvėpti tikėjimo tiesų ir padėti pajausti vidinę pusiausvyrą.
Ir vėl – atsitiktinumai, o gal ir ne.
Popiet naujienų sraute ir vėl pamačiau vyksiantį renginį, tačiau kartu negalėjo
važiuoti nė vienas draugas. Nusprendžiau vis tiek vykti – ir nepasigailėjau.
Papasakojau protestantizmą išpažįstančiai moteriai šią dalį – ji pritarė, kad
tai tarsi Dievo dovana. Todėl lyg nuo Jo man įteikė dovaną, kurią parsinešiau
namo. Aldona minėjo, kad tai nėra nuo jos – tai skyrė Dievas.
Dabar suprantu, kur yra mano tikėjimo
vieta. Šioje Bažnyčioje kaupsiu tai, kas brangu mano širdžiai ir sielai.
