Ak, jau Joninės! Tikrai... Kiek gražaus
vandens per šį laiką nutekėjo. Bet gal ne tik gražaus? Kaip pasakytų Mačernis:
Tikrai gera grįžti į savo tėviškę, kurios, regis, per
šiuos metus visai nemačiau. Ir šešėliai, ir kvapai tie patys, tik jau kažkas ne
taip... Lyg tai nebe mano. Tos pačios rožės, jazminas, žolė... tik tai jau man
nepriklauso. Tarytum esu tik svečias, kuris laikinai apsistojo, bet netrukus besibaigiant
nustatytam terminui laiku paliks vietą. Galvoje taip ir skamba melancholiška
Yann Tiersen kurta melodija „Sur le fil piano“:
Ir viskas taip iki skausmo atpažįstama. Jausmas,
kai žinai, jog dabar yra būtent tas metas, kai turėtum išskleisti sparnus ir
skristi pasitinkant savo fortūną. Tik... ta nežinia stovi taip arti, jog net
nejauku. Nuraminimo tarsi turėtų suteikti namų jaukumas:
Toli už lango pievom vaikšto saulė ir šešėliai,
O dar toliau ant kalno snaudžia ramūs tvenkiniai…
Jis šildo, bet netrukus ir vėl aplanko šaltis. Tarsi
nuolat nerūpestingai regėti vaizdai man jau nebepriklauso. Tarsi laikas ieškoti
būtent savo, nes kitaip tiesiog nebegali. Ir net kai esi suaugęs į „vienį“,
laikas iš jo žengti į naują erčią, kurioje nors iš pradžių ir nebus lengva,
tačiau vanduo taps gaivesnis. Svarbiausia truputį palaukti.
Intarpai iš poeto V. Mačernio Vasaros 2 soneto.
-Sieloraštis
Puikiai! Labai patiko.
AtsakytiPanaikinti