 |
| weheartit.com nuotrauka |
Velykų išvakarės. Sėdžiu Bažnyčioje ir laukiu Kristaus prisikėlimo minėjimo. Vykstant šv. Mišioms, stengiamės nuoširdžiai kartu išpažinti tikėjimą, atnaujiname krikšto įžadus, vieni kitiems linkime ramybės. Tačiau tą vakarą mane nutvilkė neįprastas vaizdas ir paskui jį žengianti mintis.
Ar mes tikrai visi esame laisvai priimami į Dievo namus? Panašu, kad ne... Šv. Mišių pastebėjau, jog žmonės sukluso ir pradėjo stebėti iš galo priekin einantį žmogų. Taip, šis asmuo neatrodė pasipuošęs gražiausiais spintos apdarais, nebuvo madingai pasidailinęs šukuosenos. Jis tiesiog vilkėjo paprastus sportinius drabužius, galvos plaukai atrodė kiek ilgiau neplauti, tačiau jo nesinori vadindi benamiu. Galbūt šiam vyrui labai sunkus laikotarpis, kuomet, atrodo, iš tiesų žemė slysta iš po kojų, o ramsčio ieško tikėjimo sutvirtinime.
Kiek vėliau jis vėl grįžo į Bažnyčios galą, kuriame iš pradžių ir buvo. Tačiau dalinant šv. Komuniją vyrą vėl pamačiau bendroje eilėje. Tuomet jis pasiliko priekyje, ko gero, meldėsi. Visa tai baigęs jis ėjo atgal ir tuomet pamačiau jo akis – jos buvo tokios liūdnos, be spindesio, kupinos nuovargio ir nežinomybės. Iki šiol man skauda, nes tik dabar suvokiu, jog reikėjo stabtelėti ir pabandyti su juo pasikalbėti, galbūt būčiau kuo padėjęs?
Kita vertus, man ir dabar nuostabu suvokti, jog žmogus ieško pagalbos ir puoselėja tikėjimą ateidamas ir dalyvaudamas šv. Mišiose Bažnyčioje. Tačiau ar Dievo namai netampa ta vieta, kurioje renkasi tik stabilų gyvenimą, pakankamas pajamas turintys asmenys? Ar esant kitokiam netampama paribio žmogumi? Ar mes tikrai esame pasiryžę padėti savo broliui? Viliuosi, jog taip, tačiau dabar atrodo, kad vyksta atvirkštinis veiksmas. Notre Damo įvykiai tarsi įprasmina idėją, jog mūsų tikėjimas silpsta ir žengiame lengvesnio, paviršutiniškesnio gyvenimo link.
-Sieloraštis
Yra tiesos Tavo žodžiuose, smagu, jog atkreipi dėmesį į tokias detales/smulkmenas (nežinau kaip įforminti išsireiškimą), tačiau galiu iš patirties pasakyti, kokią turėjau aš... Savo laiku labai dažnai eidavau į bažnyčią, puikiai susidraugavau su jaunimu, kuris ateidavo ir būdavo lygiai taip pat, giedodavau chore, grodavau gitara, vėliau padėdavau ruoštis sutvirtinimo sakramentui, iš ties nuostabi patirtis, tačiau daugiau ar mažiau supratau tik vieną - visi, kurie ateina į bažnyčią daugiau ar mažiau turi savo problemų, nuo kurių ramiai pasislepia, jas išsprendžia, pabūna su savimi, nusiramina. Į klausimą kaip tai tampa paviršutiniška - net nenutuokiu koks atsakymas būtų tinkamas, tačiau esu įsitikinusi, jog bažnyčioje labai daug žmonių atranda užuovėją... Beje, ačiū už gražias mintis, buvo iš ties gera skaityti <3
AtsakytiPanaikintiLabai ačiū už išsamų komentarą ir gražius žodžius! <3
Panaikinti