Pažvelgiau pro langą – žemė nuklota rudeniniais obuoliais. Pakėliau akis aukštyn ir matau, kaip vėjas švelniai bučiuoja paskutines dienas skaičiuojančius lapelius, kurie jau tuoj tuoj užmigs amžinu miegu.
Jie jau atliko savo misiją – padėjo užauginti vaisius, jaunas šakas paruošė naujajai kartai. Malonu matyti ciklą, kuris kartojasi metai iš metų – augmenija pavasarį pabunda, vasarą auga ir, prasidėjus rudeniui, atidavus asmeninę duoklę, iškeliauja.
Atrodo, žmogaus misija šiame pasaulyje yra labai panaši: mes gimstame, augame, pradedame mokytis, dirbame, susilaukiame vaikų, juos užauginame, ir ciklas sukasi iš naujo. Mat pačios motinos gamtos taip surėdyta, kad kiekvienas gyvas organizmas, atidavęs tai, ką galėjo geriausia, išeina ir užleidžia vietą naujam organizmui, kuris užaugęs vėlgi atiduos savo duoklę. Toks tas gyvenimas – tenka prisitaikyti prie jo galiojančių taisyklių.
Sieloraštis
