Vakar man pradėjo kilti daug minčių. Vienos geros, kitos - ne. Viskas prasidėjo nuo to, kad vakar mačiau filmą „Prieš parskrendant į žemę". Filmas apie vaikus, kurie sirgo leukemija. Jie niekur negalėjo iš savo palatų išeiti, tiksliau į ligoninės kiemą ar kažkur toliau. Valgė specialiai aukštoje temperatūroje iškaitintą maistą, kad tik nepatektų jokių mikrobų. Režisierius filmuodamas filmą klausinėjo įvairių klausimų: „Kuo svajoji tapti, užaugęs?", „Ar ji galėtų būti tavo žmona?" ir kitų. Vaikų mintys buvo pozityvios, jie planavo savo ateitį.
Ir jie labiau džiaugiasi gyvenimu, nei mes. Kažkam kažkas pasakė įžeidžiantį žodį, susipyko dėl smulkmenų, specialiai įžeidžiame vienas kitą, vienas prašo atleidimo, o kitas - iš principo neatleidžia. Ir štai taip mes švaistome savo laiką, kol esame visiškai sveiki, juk galime džiaugtis vieni kitais. Dažniausiai susiprantame po laiko, kai jau būna per vėlu. Bet, juk patys lipdome savo gyvenimą, ar jis bus geras, ar nelabai, mes patys nusprendžiame. Yra geras pasakymas: jei jūra lieka drumzlina nuo mažo akmenėlio, tai jau ne jūra, o bala. Tai galime pritaikyti kiekvienas sau.
Visada galime savo gyvenimą padaryti gražesniu: už kiekvieną darbą pasakykime ačiū, juk, malonu, kai žmogus tau padėkoja. Mėgaukimės kiekviena diena, juk nežinom, kiek mus dar liko. Mažiau skųskimės, daugiau tobulinkime save kaip asmenybes. Tai tik kelios mano mintys, gal kurios ir kvailai skamba, bet tokia mano nuomonė. :)
